Kuo važiuosi lėčiau, tuo mokėsi daugiau

Remigijus Šimašius | 2013-04-18 13:59 | perskaitė: 2596
Kuo važiuosi lėčiau, tuo mokėsi daugiau  Įsivaizduokime, jei greito maisto įstaigose tektų mokėti ne už suvalgytą maistą, o už šioje įstaigoje praleistą laiką. O jei taksi reikėtų mokė

 Įsivaizduokime, jei greito maisto įstaigose tektų mokėti ne už suvalgytą maistą, o už šioje įstaigoje praleistą laiką. O jei taksi reikėtų mokėti ne už nuvažiuotą atstumą, o už važiavimo ir iškvietimo įvykdymo laiką? Akivaizdu, kad tai iškreiptų viską. Greito maisto įstaiga maisto tiektų kuo mažiau ir kuo lėčiau, taksi irgi skubėtų lėtai, nes tai didintų jų pajamas.

O jei dar nebūtų konkurencijos nei tarp maitinimo įstaigų, nei tarp taksi – jei paslaugą galėtų teikti tik viena bendrovė? Tada pasityčiojimai iš vartotojų ne tik paplistų, bet tiesiog subujotų. Gal ir pasakotų mums įvairūs direktoriai, kaip paslaugos vis geresnės, gal kažkas būtų netgi patobulinta (ypač santykiai su politikais, kad anie girtų ir gintų tokią tvarką), bet realybė būtų graudi.

Deja, Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintas planas ir jau padaryti žingsniai, kaip pertvarkyti miesto viešąjį transportą, yra būtent toks. Yra jame vienas – kitas geras momentas, tačiau apskritai ši pertvarka – ne kas kita, kaip pasityčiojimas iš miestiečių. Ir tai yra dėl dviejų priežasčių.

Pirma – viešajame transporte mokama ne už nuvežimą iš taško A į tašką B, o už laiką, per kurį ten nuvežama. Tai reiškia, kad, nepaisant visų greitųjų autobusų ir naujų privilegijuotų juostų transporto įmonėms, atsirado didžiulė motyvacija vežti lėtai, o gal ir iš taško A į tašką B važiuoti ne tiesiogiai, o per tašką C. Taškas C gali būti apipavidalintas gražiai, pavyzdžiui, kaip greitojo autobuso stotelė, tačiau nuo fakto nepabėgsi – savivaldybė sukūrė paskatas važinėti ratais ir lėtai. Turint galvoje, kad vidutinis viešojo transporto greitis Vilniuje yra gerokai mažesnis nei daugelyje miestų, galima labai aiškiai suvokti, kam – keleiviui ar viešam vežėjui – yra naudinga, kad mokama ne už nuvažiavimą, o už „važiavimą“.

 

Bet kuriame Europos mieste laiku apriboti bilietai taikomi ne tam, kad tiksliai pagal pusvalandį, valandą ar dvi išskaičiuotum kiek naudojais viešuoju transportu. Jie taikomi tam, kad vienas bilietas būtų realiai skirtas vienai kelionei (net jei važiuojama su persėdimu), o ne neribotam pasivažinėjimui pirmyn – atgal. Tačiau esminis apmokėjimo principas yra ne laikas, o zonos, kai važiuojant centre mokama mažiau, o važiuojant iš toliau – brangiau. Tai logiška. Pavyzdžiui, dėl klientų srautų ir kitų aplinkybių aptarnauti maršrutą Stotis-Fabijoniškės yra gerokai pigiau nei Stotis-Pilaitė, ir dar pigiau nei Stotis-Lentvaris. Būtent tai yra ta savivaldybei neperkandama paslaptis, dėl kurios, esant vienodai kainai, vieni maršrutai yra pelningi, o kiti – nuostolingi.

Išspręsti vadinamųjų nepelningų, privežamųjų, realiai priemiestinių maršrutų problemą, galima ir reikia visai kitaip. Pirmiausia, manau, reiktų sutarti, kad Justiniškių ar Šeškinės gyventojai neturėtų mokėti daugiau tik todėl, kad į centrą reikia atvažiuoti ir kažkam iš Žaliųjų ežerų ar Antavilių. Antra, manau, irgi turėtų būti aišku, kad visiems geriau, kai iš tų pačių Žaliųjų ežerų, Antavilių ar Riešės galima greitai ir patogiai galima atvažiuoti komfortišku viešuoju transportu, o ne tik automobiliu.

Yra vienintelis rastas būdas kaip miestuose tai išsprendžiama. Ir sprendimas nėra nei monopolijos įtvirtinimas, nei mikroautobusų naikinimas, nei apmokėjimo už laiką įvedimas. Sprendimas visada būna susijęs su zonų nustatymu – kai ten, kur nuolat zuja daug žmonių važiavimo kaina yra mažesnė, o kai nori nukakti į tolimą priemiestį, tenka mokėti kiek daugiau. Tokiu būdu daugeliui vilniečių kaina galėtų gal netgi sumažėti, o gyvenantiems priemiesčiuose atsirastų galimybė patogiai keliauti visuomeniniu transportu užuot laiką leidus kamščiuose, o pinigus – degalinėse ir parkavimo automatuose. Kam Vilniuje reikia išrasti dviratį kvadratiniais ratais galėtų paaiškinti nebent Ostapas Benderis.

 

Antra priežastis, dėl kurios drįstu teigti, kad savivaldybė tyčiojasi iš miestiečių, kuriems reikia patogiai keliauti po Vilnių yra galutinis monopolizavimas. Net jei keleiviai ir supras, kad jie aptarnaujami per lėtai ir vežiojami ratais, pagal siūlomą planą jie vis tiek bus priversti naudotis brangia ir bloga paslauga, nes konkurentai tiesiog naikinami. Tai matome iš mikroautobusų naikinimo istorijos. Vietoj to, kad būtų sudaromos sąlygos privatiems paslaugų teikėjams investuoti į žmonių patogesnį vežimą, privatūs vežėjai užsmaugiami, o labiausiai prasiskolinusi Lietuvos savivaldybė – Vilnius – toliau skolinasi tam, kad pirktų ir statytų.

Belieka tik spėlioti, kas nulemia tokį norą griauti ir išlaidauti – ar socializmo mėnesiena centrinį planą sapnuojantiems lunatikams, ar otkatų vaivorykštė godumui pasidavusiems pragmatikams. Pamenate, kai Vilniuje buvo perkami nauji „Volvo“ autobusai. Kažkaip labai sutapo, kad kaip tik tuomet, kaip ir kitos reikalus Vilniuje tvarkiusios įmonės, „Volvo Polska“ 100 000 litų parėmė nevyriausybinę organizaciją, kuri buvo Vilniaus mero politinis ruporas (bent jau taip rašoma dienraštyje Lietuvos rytas, 2005 12 29). Žurnalistams įmonė taip ir nesugebėjo papasakoti, kodėl rėmė šią organizaciją.

Noriu priminti, kad viešasis transportas yra skirtas patogiai nukakti iš vienos vietos į kitą. Tad ir transporto strategija turi būti nukreipta į tai, kad savivaldybės ar privatūs vežėjai galėtų tą poreikį patenkinti.

http://simasius.popo.lt

Komentarai



Privatumo politika Reklama Kontaktai Paskolos RSS RSS
© 2006-2017 Tipro Group UAB