Gerai geriau valdyti, bet dar geriau - parduoti

Remigijus Šimašius | 2010-08-05 16:20 | perskaitė: 1020
Raktiniai žodžiai: Ūkio ministerija, valstybės turtas
Gerai geriau valdyti, bet dar geriau - parduoti  Ūkio ministerija pažėrė gerų iniciatyvų: Suskaičiavo komercinį valstybės turtą - jo daug (apie 17 mlrd.); Įvertino kokia šio turto

 Ūkio ministerija pažėrė gerų iniciatyvų:
  • Suskaičiavo komercinį valstybės turtą - jo daug (apie 17 mlrd.);
  • Įvertino kokia šio turto finansinė grąža - apgailėtina (apie 30 mln.);
  • Paskelbė šiuos rezultatus viešai ir taip pirmą kartą aiškiai ir iliustratyviai įvardino problemą;
  • Deklaravo siekį turtą valdyti efektyviai ir pradėjo tam parengiamuosius darbus;
  • Parengė (o Vyriausybė patvirtino) valstybės kontroliuojamų įmonių viešumo gaires.

Visos šios iniciatyvos - tiesiog puikios. Šių žingsnių reikėjo jau senai. Belieka tikėtis, kad toliau bus sparčiai einama šia linkme pasiekiant visus išsikeltus tikslus. Tai nebus lengva, tačiau tikrai įmanoma. Sėkmės ministrui, o aš prisidėsiu kiek galėsiu.

Tačiau yra visame tame ir kita medalio pusė. Ūkio ministerijos vadovybė ir Premjeras vis pabrėžia, kad valstybės turtą reikia ne parduoti, o geriau valdyti. Dar kartą pabrėždamas, kad sutinku su antrąja teiginio dalimi, noriu rimtai kvestionuoti pirmąją.

Pirma, privatizavimas padėtų iš karto visiškai pakeisti santykius atitinkamoje rinkoje. Būtų praktiškai panaikintos galimybės piktnaudžiauti įvairiais aspektais. Įmonių valdytojams - dirbtinai didinti sąnaudas ir taip iškelti įmonių pelną už įmonių ribų, o dalį to pelno nelegaliai pasilikti sau.

Politikams nebeliktų pagundų versti įmones finansuoti dalykus, kurie nėra naudingi įmonei, o dažnai ir mokesčių mokėtojams. Taipogi nebeliktų galimybių įmonėse įdarbinti savus. Darbuotojams - manipuliuoti politiniu spaudimu, kai priimami sprendimai dėl jų darbo vietų.

Kitaip tariant, privatizavimo atveju tie, kas priima sprendimus, pilnai patiria ir tų sprendimų sąnaudas, o tai - geriausias vaistas nuo bet kokio neefektyvumo.

Antra, privatizavimas padėtų valstybei generuoti lėšas. Tai, savo ruožtu leistų arba kompensuoti ankstesnius ar dabartinius atlyginimų ar pensijų mažinimus, kiek tam būtinybę nustatė teisės aktai ar Konstitucinis teismas. Taip pat leistų spręsti ilgalaikes problemas, pavyzdžiui, sugrįžti prie kol kas užšaldytos pensijų reformos ir grąžinti pensijų kaupimą pilna apimtimi ar net jį praplėsti.

Noriu pridurti, kad neteisūs yra tie, kas sako, kad parduoti dabar ne laikas ir reikia laukti ekonomikos atsigavimo. Pasaulio ekonomikos raida toli gražu nebūtinai bus tik šviesi. Gali būti, kad dabartinė santykinai sumažėjusi įmonių kaina visgi yra didesnė nei ta, kurią bus galima gauti po metų ar vėliau. Galiausiai, valstybė neturėti stengtis veikti kaip spekuliantas biržoje, nes kiti tai paprastai daro daug geriau už valstybę.

Trečia, valstybinių įmonių valdymo efektyvumo reikalai - ne ta sritis, kuria turi užsiimti politikai. Nors po Spalio perversmo Rusijoje tapo madinga įmones valdyti politiškai, tačiau vargu ar tai mada, į kurią reiktų lygiuotis ir Lietuvai. Politikų veikla turi būti politikos formavimas, o ne administravimas.

Beje, supainiojus politikos formavimą ir administravimą kyla pavojus, kad gerai nebus atliekama nei viena, nei kita. Kaip ir krepšinyje paprastai geriau teisėjauja žmogus, kuris nėra vienos iš komandų žaidėjas, taip ir taisyklių verslui ir jų įgyvendinimo galima tikėtis objektyvesnių, kai valstybė nėra kartu ir rinkos dalyvis.

Grįžtant prie valstybinių įmonių valdymo reformos darbų - būtų blogai, jei būtų pasiektas dalinis efektyvumas (turtas valdomas efektyviau nei šiandien), tačiau tai taptų kliūtimi pasiekti maksimalų efektyvumą per privatizavimą.

Gerinant valstybinių įmonių valdymą galima tikėtis tam tikro valstybės kontroliuojamo turto pardavimo - atskirų aptarnaujančių įmonių atskyrimo nuo pagrindinės įmonės jas parduodant. Tačiau privatizavimas turi ateiti į tuos sektorius, kuriame jis arba neleidžiamas, arba veikia tik labai ribotai. Tai energetika, susisiekimas, miškų valdymas, o bent iš dalies ir sveikata, švietimas. Ir šių sprendimų reikia neatidėlioti, nes delsimas nieko gero nežada.

Kad privatizavimas yra tikrasis sprendimas liudija netgi Švedijos, kuri, kaip pagrįstai teigiama, puikiai valdo savo turtą, pavyzdys. Kiekvieną kartą, kai prabylama apie galimą valstybinių įmonių privatizavimą, net Švedijoje jų akcijų kaina iš karto šokteli aukštyn. Tai reiškia, kad investuotojai iš įmonių po privatizavimo tikisi didesnio efektyvumo net palyginus su puikiai veikiančiu valstybės valdymu.

Taigi, puiku, kad darome geriau, tačiau pusiniais žingsniais - valstybinio turto geresnio valdymo diegimu - neturėtume atitolinti tikrųjų sprendimų - valstybinio turto privatizavimo.

http://simasius.blogas.lt/

Komentarai



Privatumo politika Reklama Kontaktai Paskolos RSS RSS
© 2006-2024 UAB All Media Digital